Sausio 11 d. Šakių ligoninės salėje įvyko pirmasis
Lietuvoje akademiko Jurgio Brėdikio naujos knygos „Likimas leido...“
pristatymas. Tai jau ketvirtoji profesoriaus knyga, tačiau plačiajai visuomenei
labiau žinomi nuo šiol bus trys talentingo gydytojo chirurgo grožinės
literatūros kūriniai: „Ties riba“, „Ne Dievai“ ir tik ką atspausdintas memuarinis
kūrinys. Šis kūrinys, kuriame autorius aprašo gyvenimo kelyje sutiktas
asmenybes ir tų laikų įvykių apmąstymus, 70-mečio proga skirtas Lietuvos Mokslų
Akademijai.
Knygos sutiktuves žinomų klasikų kūriniais pradėję Šakių meno mokyklos auklėtiniai - klarnetistas Erikas ir smuikininkė Ugnė - padėjo sukurti tokią šventišką atmosferą, kokia būna tik ypatingų progų metu. O progos būta išties ypatingos - ligoninės vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis pasidžiaugė, kad būtent šiai įstaigai tenka garbė sutikti naują žinomo profesoriaus, mokslininko, išradėjo ir visuomenininko knygą. Juk dažniausiai tokias šventes organizuoja bibliotekininkai ar kultūros darbuotojai, pirmiausiai sostinėje ar kokiame kitame didžiajame šalies mieste.
„Šia ypatinga proga, kuria mes čia susirinkome, noriu paskelbti, kad jūsų rankose tik ką išleista knyga „Likimas leido...“. Mes dar nespėjome jos pavartyti, tačiau profesorius leis pažvelgti plačiau ir giliau į šio kūrinio atsiradimo ištakas. Galbūt papasakos net tai, kas nėra šioje knygoje aprašyta“, - pristatydamas svečią susirinkusiems suintrigavo ligoninės vadovas.
Sveikindamasis su į susitikimą atvykusiais jo kūrybos gerbėjais, gydytojas kardiochirurgas, mokslininkas-išradėjas, pedagogas ir visuomenės veikėjas J.Brėdikis atvirai pripažino: „Man labai malonu pirmąjį knygos pristatymą rengti jūsų ligoninėje, nes čia galiu matyti savo skaitytojus, buvusius mokinius ir mano mokinių mokinius bei sulaukti kritikos. O kalbant apie naująją mano knygą, tai ją pradedu klausimu: kodėl rašau?“
Anot profesoriaus, šį klausimą pastaraisiais metais jam užduodavo itin dažnai, tad visuomet atsakydavo, kad anksčiau neturėjo tam laiko. O iš tikro, kaip rašoma naujojoje knygoje, pirmąjį savo „romaną“ parašė būdamas dar aštuonerių: „Grįžęs iš mokyklos prirašydavau kelis sąsiuvinius. Vieną pavadinau „Du bajorai“, kitą dar kažkaip ir tai buvo mano „romanai“.
Deja, tokio pobūdžio kūrybinė veikla ilgam nutrūko. Praėjus daugeliui metų, J.Brėdikis rašė monografijas, mokslines knygas, vadovėlius ir tik sulaukus garbaus amžiaus atėjo laikas mintims, apmąstymams bei prisiminimams. Taip ir atsirado grožinei literatūrai priskiriamos knygos.
„Pirmosios knygos jūs nematėt. Ji vadinosi „Gyvenimas klinikoje“, o jos pagrindu buvo mano atliktų darbų dokumentacija. Vėlesnėse savo knygose į gyvenimo įvykius pažiūrėjau per asmenis, kuriuos sutikau įvairiose situacijose. Asmenis, kuriuos aš vadinu Asmenybėmis. Tad ir kilo mintis parašyti knygą apie Dideles Asmenybes - pradedant nuo savo mokytojų, baigiant valstybių vadovais, - naujos knygos atsiradimo priežastis atskleidė profesorius. Kūrinio autorius neslėpė, kad apie visus knygoje minimus žmones informacijos galima rasti ir enciklopedijose, ir internete, tačiau, pasak J.Brėdikio, jis „nuo visko atsitvėrė“ ir pabandė į juos pažvelgti per savo prizmę. - Pasiklioviau tuo, kas darė įtaką man, mano darbams, mano mąstymui. Ir parašyti taip, kad šios Asmenybės iš Lietuvos, Rusijos, Čekijos ar Amerikos, kurių jau daugelio nėra tarp gyvųjų, būtų visiems kažkuo patrauklios, įdomios. Taip ir gimė ši knyga. Joje yra ir mokslininkų, ir dvasiškių, Popiežių ir Prezidentų...“
Žinantys apie mokslininko pasiekimus ir nueitą profesinį kelią, kolegos ir medicina besidomintys žmonės vis nepaliauja klausinėti, kaip jis įsivaizduoja ateities mediciną. Atsakymą į šį klausimą taip pat galima rasti naujojoje J.Brėdikio knygoje. Tačiau uoliausiems savo kūrybos gerbėjams viziją profesorius pateikia iš anksto: „Pastaruoju metu aš daug domėjausi Rytų medicina ir labai gailiuosi, kad to daryti nepradėjau gerokai anksčiau. Į tai įsilieja ir kvantinė, dar kitaip - vibracinė medicina. Ateities mediciną, aš galvoju, sudarys tradicinė, senoji Rytų šalių, modernioji ir naujoji kvantinė arba energinė medicina. Todėl, kad žmogų pirmiausiai reikia įsivaizduoti ne tik kaip kūną, kurį mes gydome, bet kaip kūrinį, kurį sudaro kūnas, protas ir siela. Maža to, žmogus yra energinis sutvėrimas, kuris ir gyvuoja dėka tos energijos.“
Profesorius iš patirties žino, kad dažnai mes spėliojame, kieno dėka esame gyvi. Kaip ta gyvybė užsimezga ir kur yra ta gyvybinė energija, kurios vieni turi daugiau, kiti mažiau? Anot J.Brėdikio, į visus šiuos klausimus atsako kvantinė medicina.
„Mes galime priimti visus signalus iš Visatos, iš aplinkos ir taip pat juos siųsti. Kiekviena mūsų ląstelė yra sudėtinga energetinė struktūra. Ir ne kokie nors garsai, ar, pavyzdžiui, kvapai paveikia mūsų organizmą pirmiausiai, bet tų garsų kvantiniai virpesiai, kuriuos mes, daugybės receptorių pagalba, galime priimti. Visos čakros, akupunktūriniai taškai, nervų sistemos ir t.t. tarnauja tam tikslui ir visa tai yra absoliučiai susiję“, - aiškino profesorius.
Bet nebūtų medicinos mokslo ateities, jei nebūtų dabarties ar nesikliautume praeitimi – pralaimėjimais ir pasiekimais. Prisimindamas ankstyvuosius savo žingsnius profesinėje veikloje, J.Brėdikis nustebino: pirmasis chirurgijos mokytojas buvo ne Kaune, ne klinikose, o Šiauliuose. Tais laikais labai garsus daktaras Viktoras Grinkevičius.
„V.Grinkevičių vadinčiau pasyviu mokytoju, bet būtent jis man padarė didžiausią įtaką pasirenkant chirurgiją. Susirinkus mums po ketvirto kurso atlikti praktikos, jis paklausė, kas domisi chirurgija. Aš pakėliau ranką, o V.Grinkevičius pasitikslino, ar tikrai. Man patvirtinus, atsakė: „Jei tikrai, šekit raktą, apsigyvensite kambarėlyje prie operacinės.“ Nelaukdamas mano atsakymo, pridėjo: „Po dešimties minučių eisime plautis rankų.“ Susižavėjau šio labai patyrusio gydytojo, puikaus ir visapusiško chirurgo asmenybe“, - pamena profesorius.
Būtina priminti, kad profesorius J.Brėdikis yra pradininkas širdies aritmijų gydyme ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Tačiau dėl to, kad jo išradimų dėka buvo, o ir šiandien yra išsaugojama daugybė gyvybių, savęs neaukština. Džiaugiasi, kad galėjo padėti, bet nepamiršta ir tų, dėl kurių apskritai pradėjo to siekti. O juk iš pradžių ketino tapti rašytoju...
„Mane truputį užvedė ant to kelio, - kukliai apie būsimo kardiochirurgo veiklos pradžią prakalbo mokslininkas-išradėjas. - Pas V.Grinkevičių ligonius veždavo iš visos Šiaulių apskrities. Mano tikrasis chirurgijos mokytojas buvo doc. Algirdas Stropas. Į jo namus arkliais traukiami vežimai atvažiuodavo iš aplinkinių rajonų ir man tuomet kilo mintis, kad ir aš norėčiau būti tokiu gydytoju, pas kurį važiuoja daug ligonių. Šis noras po daug metų išsipildė. Kada mes pradėjome širdies elektrinę stimuliaciją, buvome vieninteliai rytų Europoje, kurie tą darė. Ir žmonės pas mus važiavo iš visų buvusių tarybinių respublikų. Ir tik po ilgo laiko paruošėme apie tūkstantį gydytojų, kurie šią veiklą galėjo vystyti savame krašte.“
Prabėgo daug metų. Per tą laiką pasikeitė aplinka, santvarkos, žmonės... Buvę profesoriaus mokiniai šiandien stebi savus mokinius. Todėl natūralu, kad visiems smalsu sužinoti, kaip per tą laiką keitėsi paties J.Brėdikio požiūris į aplinką, gyvybę? Į gyvenimą, į Dievybę?
„Kaip bebūtų gaila, mano mokytojai per mažai akcentavo, kad žmogus - tai nėra vien kūnas. Ruošė būti atskirų organų specialistais, galvojant tik apie kūną ir jo sudėtines dalis. Reikėjo laiko, kad tas supratimas keistųsi, - šiek tiek apgailestauja akademikas. - Įtaką tikrai darė ir mano tėvas, kuris buvo filosofas, įtaką darė knygos, susitikimai su kai kuriais žmonėmis... Ir ta įtaka naikino manyje ateistinį jausmą. Kai buvau studentas, man buvo viskas aišku: medicina nesiderina su religija. O paskui teko laimė pažinti kunigą Ričardą Mikutavičių, tėvą Stanislovą ir jų neprievarta mane atverst į tikėjimą (aš neslėpiau, kad esu ateistas), jų gyvenimo būdas, jų elgesys judino tuos mano mąstymo, supratimo pamatus. O paskui buvo viskas labai paprastai. Kažkada įsižiūrėjau į gėlę, pradėjau ardyti jos žiedą ir pagalvojau, kad nesąmonė, jog tik evoliucijos dėka galėjo atsirasti tokie gražūs dalykai. Pradėjau kitaip matyti gamtą, jos nepaprastą Kūrėją, kuris tikrai mane visą gyvenimą palaikė.“
Atrodytų, kad 82-ejų metų sulaukęs žmogus, suradęs dvasinę ramybę, išsaugojęs gyvybę tūkstančiams, savo profesine ir gyvenimiška patirtimi besidalijantis su aplinkiniais, turi būti neapsakomai laimingas. Tačiau profesorius dar ir šiandien kelia sau klausimą: kas ji, ta laimė?
„Ilgainiui mano supratimas apie laimę kito. Laimė, kaip ir meilė - jos neįmanoma tiksliai apibūdinti, - įsitikinęs knygos autorius. Ir tuo pačiu sau užduoda bei pats atsako į jam ramybės neduodantį klausimą. - Ar esu laimingas? Ne. Viskas klostosi ar susiklostė idealiai. Sakykime, laimingai. Bet sugebu gyventi pozityvios būsenos erdvėje. Mano laimė, didžiąją gyvenimo dalį galėjau skirti mėgstamam darbui, galiu sakyti, jog esu laimingas. Nes, visų pirma: tarnavau dėl nesveikatos kenčiantiems žmonėms ir ne vienam padėjau susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Antra: padariau tiek darbų, kiek galėjau. Trečia: man duota galimybė matyti savo darbo vaisius. Pasitenkinimo jausmas, palaiminga būsena – ar tai jau laimė?“
Galbūt. O gal dar ne. Tai pavyks sužinoti tik perskaičius knygą „Likimas leido...“. Ten pat galima rasti ir sudėtingų situacijų atomazgas, ir mįslingų operacijų Kremliuje paslapčių atskleidimą, ir rizikingų kelionių į Ameriką aplinkybes, tuometinės tarybų valdžios spaudimą bei įdomių susitikimų su garsiausiais pasaulio žmonėmis aprašymus...
Šią informaciją naudoti kitose internetinėse svetainėse ar tradicinėse žiniasklaidos priemonėse galima tik nurodant informacijos šaltinį: www.ligonine.com
| < Ankstesn | Kitas > |
|---|
