Vartant senus dokumentus, renkant istorijos nuotrupas, kuriose šmėsteli skurdžios žinutės apie XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios mediciną Šakiuose, stebina to laikmečio žmonių valia ir užsibrėžto tikslo siekimas. O taip pat paprastas, aiškus, lakoniškas minčių dėstymas. Fotogalerijoje siūlome pažiūrėti istorines Šakių ligoninės nuotraukas (spauskite ant nuotraukos).
1914 m. balandžio 27 d. Šakius okupuoja vokiečiai. Miestas apjuosiamas spygliuotos vielos tvora, daug vyrų išvežama dirbti į Vokietiją, įvedamos kortelės maistui, siaučia epidemijos: dėmėtoji šiltinė, raupai. Nuo jų miršta daug žmonių.
Dar 1915 m. į Šakius iš Švenčionių, Smurgainių k. atkelti “gudai ir sugudėję lietuviai” išmokė vietos žmones “gaminti samagoną”, paplito alkoholizmas.
Nepaisydami itin sunkių okupacinio gyvenimo sąlygų, miesto ir apylinkių gyventojai gausiai sueidavo bei suvažiuodavo į atlaidus ir kitas bažnytines šventes. Kai kurie Šakių gyventojai pradėjo slapstytis miške. Manoma, kad buvo tokių, kurie gal net ėmė ruoštis ginkluotai kovai.
1917 m. gruodžio 30 d. Šakiuose įvyko gausus gyventojų susirinkimas. Jame kalbėjo Jonas Vailokaitis; žmonės pritarė Vilniaus konferencijos nutarimams. 1998 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai Vilniuje priėmus Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, atsirado prielaidos, net ir tebesant okupacinei kariuomenei, Šakiuose formuoti savos valstybės vietos institucijas.
1918 m. iš Rusijos į Šakius grįžo ir vėl pradėjo medicinos praktiką gydytojas Jonas Staugaitis, kurį vokiečiai paskyrė ligoninės vedėju ir leido apsigyventi.
Gydytojas Jonas Staugaitis gimė 1868 m. gegužės 20 d. Vilkaviškio apskrities Pažemių vals., Štratų kaime. Studijavo Varšuvos universitete 1888-1893 m. mediciną ir įgijo vidaus ligų gydytojo specialybę. 1893 pusę metų dirbo Varšuvoje kūdikėlio Jėzaus vaikų ligoninėje, o 1894 m. sunkiai susirgus džiova Vincui Kudirkai atvyko į Šakius ir dirbo čia iki 1919 m. rugpjūčio 6 d. Dalyvavo rusų-japonų kare bei buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę kaip karo gydytojas 1914-1918 metais, turėjo pulkininko laipsnį.
Jonas Staugaitis aktyviai dalyvavo tautiniame sąjūdyje: daug rašė “Varpui” ir “Ūkininkui”, platino draudžiamą spaudą, suorganizavo miesto ugniagesius. 1920 m. buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, buvo jo vicepirmininku. Tuo metu dar besikurianti valstybė neturėjo nusistovėjusių sienų. Nebuvo aiškios sienos ir su Latvija, kuri buvo užėmusi Palangą, nes caro Rusijos laikais priklausė Kuršo, o ne Kauno gubernijai. J.Staugaičiui teko garbinga pareiga Lietuvos Vyriausybės vardu perimti Palangą. 1921 m. kovo 31 d. jis vadovavo komisijai ir Vyriausybės vardu paskelbė, jog Palanga nuo šiol priklauso ir priklausys Lietuvos respublikai. Pažymimi J.Staugaičio nuopelnai redaguojant “Medicinos” žurnalą, kuriant Lietuvos gydytojų sąjungą.
Kauno universiteto garbės daktaras J.Staugaitis iki mirties dirbo higienos muziejaus vedėju. Mirė sulaukęs 83 metų 1952 m. ir palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Po daugelio metų, minint Vinco Kudirkos 25 metų mirties sukaktį, jis parašė ir išleido savo prisiminimus apie V.Kudirką / “Dr.V.Kudirka kaipo gydytojas”/.
J.Staugaičiui išvykus, vadovavimą ligoninei perėmė gyd. Ambraziejūtė-Steponaitienė.
Kad geriau įsivaizduotume ligoninės gydytojo darbą, pažiūrėkime, ką gydytoja rašo apie to meto veiklą.
Jau 1928 metais Šakių apskrities gydytojas Ignas Neuronis savo ataskaitoje rašė, kad apskrityje buvo 5 gydytojai, iš kurių 2 - Šakių mieste. Ligoninei vadovavo Jonas Tekorius. Kartu dirbo gailestingoji sesuo Švarcaitė – Karklienė ir akušerė. Ligoninė buvo išplėsta iki 20 lovų, joje buvo gydomi ligoniai, sergantys chirurginėmis, vidaus ir infekcinėmis ligomis. Per metus ligoninėje gimdydavo apie 200 moterų. Tačiau ligoninė tebuvo tame pačiame sename mediniame name, kuriame 2 palatos paskirtos vyrams, 3 moterims (vidaus-gimdymo) ir 1 kambarys – ambulatorijai.
Vidutiniškai ligoninėje būdavo 13 ligonių. Per metus padarytos 65 operacijos, buvo gydoma apie 300 ligonių, 549 ligoniams suteikta ambulatorinė pagalba. Pažymėtina, kad tuo metu Šakių apskrityje gyveno 67 tūkst. 500 žmonių.
Ligoniai mokėdavo už parą ligoninėje po 5 Lt, o už gimdymą – 20 Lt, tačiau jau nuo 1933 m. ligoninės ataskaitoje randama, kad Vilkaviškio apygardos ligonių kasa apmokėdavo 4 litus, o už vaiką iki 12 metų – 3 Lt. Dr.Tekoriaus ataskaitoje pažymėta, kad atskirai imamas mokestis už vaistus ir tvarstomąją medžiagą tiek, kiek jie kainavo ligoninei.
1933 m. apskrities inžinierius Aleksandravičius paruošė ligoninės projektą (projekto Nr.43), kuris buvo apsvarstytas Statybos inspekcijoje ir 1933 m. gruodžio 20 d. patvirtintas, nurodant supaprastinti gydymo korpuso fasadą, numatyti ne skardos, o čerpių stogo dangą. Projektą pataisyti pavesta ne autoriui, o inžinieriui Mačiulskiui.
Naujos ligoninės projektavimas ir statyba komentuota spaudoje. Konstatavus, kad apskrities ligoninė telpa mediniuose namuose, kur seniau buvęs gyvenamas namas, senas, mažas ir netinkamas savo paskyrimu, nurodyta, jog “pagal paruoštą ir priimtą projektą ligoninėje tilps 30-40 lovų ir visi reikalingi šių laikų moderniški įrengimai. Ligoninė bus statoma labai gražioje vietoje, prie Šakių parko, ant žemės sklypo, kur lig šiolei buvo parodos aikštė”.
Sklypas ligoninės kompleksui statyti buvo skirtas V.Kudirkos gatvės šiaurės pusėje, už išplėsto miesto ribos, tarp miestiečių sklypų ir buvusio dvaro parko. Be gydymo korpuso ten suprojektuoti dar 4 pastatai. Statybą planuota baigti ir pastatą įrengti 1936 metais. Darbai pradėti 1934 metais. Ligoninės statyba kainavo 202 tūkst. Lt, o baldams ir įrangai skirta 25 tūkst. Lt.
Ligoninei nuo 1937 m. gegužės 1 d. pradėjo vadovauti Bronius Stukas. 1937 m. liepos 15 d. ligoninėje įsteigtas rentgeno kabinetas, turintis rentgeno aparatą “Tuto-vertil-tuliodar” ir tais metais atliktos 38 rentgenoskopijos bei 422 rentgenogramos.
1938 metais 50 lovų apskrities ligoninėje vidutiniškai gydėsi 47 ligoniai, buvo atlikta 205 didesnės operacijos ir 148 – mažos. Ligoninėje dirbo 2 gydytojai, 2 akušerės, 3 medicinos seserys. Per metus gydyti 1125 ligoniai, iš jų 51 mirė.
Nuo 1940 metų ligoninei, kuri buvo išplėsta iki 70 lovų, vadovavo gyd.-terapeutas Juozas Račiūnas. Chirurgijos skyriuje, kuriame tilpo 21 lova, dirbo 30 metų darbo patirtį turintis gyd. Antanas Babelis, 1912m. mokslus baigęs Dorpato (Tartu) universitete. Ligoninėje dirbo 5 medicinos seserys, 11 sanitarių, 3 akušerės.
Nuo 1940m. spalio mėn. Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos liaudies komisariato leidimu Šakių ligoninėje pradeda dirbti gydytojas-okulistas, pabėgėlis iš Lenkijos, Antanas Romšaitis. Jam pavedama “organizuoti ir vesti kovą su trachoma apskrityje”.
Nuo ligoninės atskiriamas odos ir veneros ligų dispanseris, kuris įsikuria gyd. J.Tekoriaus name. Gydytojas tęsia darbą dispanserio vedėjo pareigose.
Vokiečių okupacijos metais 80 lovų ligoninėje per metus gydoma apie 1600 ligonių, 1942 metais būta 370 gimdymų. Dirba 43 darbuotojai. Ligoninė užima 953 m² plotą.
1941m. vokiečiai suima žydų tautybės mediką Herbertą Lindenštrausą – Šakių ambulatorijos ordinatorių, Matelį Rochelsoną – Plokščių amb. vedėją, Gbonskį Maušą – sanitarijos inspektoriaus padėjėją, vaikų konsultacijos vedėjui Šmuilovičiui Judeliui ir Tuberkuliozės dispanserio vedėjui Kleimai Abromui pavyko pabėgti.
Gydytojas Juozas Račiūnas paskiriamas antraeilėms pareigoms Tuberkuliozės dispanserio vedėju. 1942 metais gyd. Juozas Račiūnas pateikia ataskaitą Vyriausiajai sveikatos valdybai, kurioje nurodo, kad per aštuonis metų mėnesius būta 915 apsilankymų, pažymi, kad per tą laiką padaryta 143 pneumotoroksai.
Besitraukiant vokiečiams, 1944 m. vasaros-rudens laikotarpiu Šakiai labai nukenčia - sugriaunama apie 90 proc. pastatų, o taip pat ir ligoninė. 1944 metų rugsėjo mėn. grįžusi sovietinė valdžia nutaria įkurdinti ligoninę Žemojoje Panemunėje, Gustainio dvare. Ligoninės įkūrimu rūpinosi gyd. Juozas Račiūnas, tačiau 1944m. spalio 15 d., mašinai užvažiavus ant minos, žūsta. 1945 metais ligoninė perkeliama į geografiškai patogesnę vietą – žemės ūkio mokyklos patalpas Zyplių dvare.
Po dr. J.Račiūno žūties ligoninėje Zypliuose dirbo gydytojai Babianskiai, gyd. Jonas Babianskis buvo ligoninės vedėjas. Trumpai ligoninėje dirbo gyd.Tulaba. Nuo 1946m. iki 1951m. apskrities gydytoju dirbo gyd. Antanas Ižganaitis.
Tuometinė valdžia konstatavo, kad apskrities ligoninė Zypliuose nepateisina savo paskirties, ligoniai kartais guldomi ant grindų, trūksta baldų, indų, trūksta maisto, nėra skalbyklos, vonios, ligoninė neturi malkų 1945-1946m. žiemos sezonui. Kreipiamasi į Liaudies komisarų Tarybos Sveikatos komisarą draugą Girdzijauską, prašant skirti Šakių apskrities, kuri daugiausia nukentėjo nuo vokiškųjų okupantų iš LTSR apskričių, ligoninei baldų, minkšto inventoriaus, medikamentų, indų, o taip pat skirti penkis gydytojus: chirurgą, internistą, akių ligų, ir du bendros praktikos gydytojus, 10 gailestingųjų seserų.
1946m. į Zyplius atvyksta gydytojas Jonas Stanaitis. Jo pastangomis 1947 m. kiek sutvarkomas ligoninės vidus, įrengiama operacinė, rentgeno aparatūra, įvestas elektrinis apšvietimas, bet rentgenu gydytojas šviesdavo vakare, kai būdavo patiekiama elektra iš Lukšių.
Iš šio laikotarpio, kuris tęsėsi iki 1956m. gruodžio 5d., kai ligoninė grįžo į atstatytą prieškarinį pastatą Šakiuose, norisi paminėti ligoninės vyr. med. seserį Mekšriūnienę, dirbusią 18 metų šiose pareigose, padėkoti med. seseriai Domeikienei Marijai už pagalbą ir atsiminimus, ruošiant šią istorinę medžiagą.
Ligoninei grįžus į Šakius, jai nuo 1956 iki 1962 metų vadovavo gyd. akušeris-ginekologas Antanas Keiba, o ilgiausiai vyr. gydytoju dirbo Juozas Kanapeckas - iki 1980m. Jo vadovavimo laikotarpiu ligoninė išsiplėtė iki 205 lovų. 1967m. ji turėjo visą pagrindinių specialybių sąrašą: vidaus ligų, chirurgijos, akušerijos-ginekologijos, vaikų ligų. 1969 m. pastatyta nauja poliklinika, kuriai vadovavo gyd. Adelė Drumelienė. Gydytojas Vytautas Drumelis vadovavo chirurgijos skyriui. Chirurgu jis dirbo nuo 1952 metų. Šie gydytojai atidavė Šakių ligoninei gražiausius savo gyvenimo metus ir dirbo čia virš 25 metų. 1967 m. po tremties iš Novokuznecko į Šakius atvyko šviesios atminties gydytojai Irena ir Vytautas Purliai. Daktarė buvo vaikų skyriaus vedėja, puiki specialistė.
Gydytojo Purlio pastangomis 1969 m. įkurtas traumatologijos-ortopedijos skyrius. Tuo metu tai buvo vienas pirmųjų skyrių respublikos rajonuose. 1971 m. atliktas klubo sąnario endoprotezavimas Sivašo tipo totaliniu protezu, kai tokio tipo operacijos pasaulyje pradėtos tik 1968 metais.
Šiandien tokias operacijas, žinoma, su naujomis technologijomis, mūsų ligoninėje tęsia jo mokinys, traumatologijos-ortopedijos skyriaus vedėjas Vidmantas Dailidė. Taip pat norėčiau paminėti ir dr. Gasparą Aleksą, taip pat gabų dr. Purlio mokinį, tačiau pasirinkusį kūrėjo-rašytojo kelią ir parašiusį gana intriguojantį romaną, kurio pagrindiniais personažais pasirinkti mūsų ligoninės medikai, dirbę praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje.
1989 m. pastatytas naujas ligoninės centrinis korpusas, į kurio statybą daug jėgų įdėjo tuometinis ligoninės vyr. gydytojas Gvydas Ambrazevičius. Tai pastebimai pagerino medikų darbo sąlygas, leido išplėsti gydymo galimybes: atsirado endoskopijų, echoskopijų kabinetai, 1989 m. įkurtas naujas nervų ligų skyrius, kurio vedėjas gyd. R.Kičas, 1994 m. įkurta reanimacija.
Aš gal ir sąmoningai neapsistojau prie pastarųjų dešimtmečių mūsų ligoninės istorijos, nes ji dar čia – dar paliečiama, nors gyvenimo tėkmė negailestinga ir greit nusineša užmarštin žmonių veidus ir darbus. Ir visgi pabandykime stabtelėti ir prisiminti bei įvertinti tuos mūsų kolegas, kurie tiesė kelius į šiandieną.
Vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis
